21 Egipte išgirdęs, kad Dovydas užmigo su savo protėviais, o kariuomenės vadas Joabas mirė, Hadadas tarė faraonui: „Leisk man išvykti, noriu keliauti į savo šalį“. –
22 „O ko tau pas mane trūksta, – atsakė faraonas, – kad ūmai panorai keliauti į savo šalį?“ – „Nieko, – atsakė Hadadas, – bet, nepaisant to, leisk man keliauti!“
23 Kitas priešas, Dievo pažadintas Saliamonui, buvo Eljados sūnus Rezonas, kuris buvo pabėgęs nuo savo šeimininko Cobos karaliaus Hadadezero.
24 Subūręs prie savęs vyrų, jis tapo gaujos vadu po Dovydo žudynių. Nuėję į Damaską ir ten įsikūrę, jie padarė jį Damasko karaliumi.
25 Jis buvo Izraelio priešas per visas Saliamono dienas, darydamas žalą kaip Hadadas. Izraelį jis niekino ir karaliavo Arame.
26 Saliamono tarnyboje buvo Nebato sūnus Jeroboamas, efraimas iš Ceredos, sūnus vienos našlės, vardu Cerūva. Jis pakėlė ranką prieš karalių.
27 Priežastis, dėl kurios jis pakėlė ranką prieš karalių, buvo tokia. Saliamonas statė Miloją ir taisė spragą savo tėvo Dovydo miesto sienoje.