1 Mes juk žinome, kad, mūsų žemiškosios padangtės būstui suirus, mūsų laukia Dievo pastatas, ne rankomis statyti amžinieji namai danguje.
2 Todėl mes dūsaujame, trokšdami ant viršaus apsivilkti savo buveinę iš dangaus,
3 jei turime būti rasti apsirengę, ne nuogi.
4 O kol gyvename šioje padangtėje, dūsaujame prislėgti, norėdami ne nusirengti, bet verčiau apsirengti, kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta.
5 Dievas mus tam ruošia, suteikdamas Dvasią kaip laidą.
6 Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad, kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties.
7 Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu.