22 Dvasia jį dažnai į ugnį įstumdavo ir į vandenį, norėdama pražudyti. Tad jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“
23 Jėzus jam atsakė: „‘Jei ką gali’?! Tikinčiam viskas galima!“
24 Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“
25 Matydamas susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebyle ir kurčia dvasia, įsakau tau, išeik iš jo ir daugiau nebegrįžk!“
26 Dvasia, klykdama ir smarkiai jį purtydama, išėjo. O berniukas liko tarsi lavonas, ir daugelis sakė: „Jis mirė“.
27 Bet Jėzus paėmė jį už rankos, pakėlė, ir jis atsistojo.
28 Kai Jėzus grįžo namo, mokiniai, pasilikę su juo vieni, klausė: „Kodėl mes negalėjome jos išvaryti?“