17 Aš žinau, mano Dieve, kad tu tikrini širdį ir mėgsti dorumą. Dora širdimi noriai atnašavau visus šiuos dalykus, ir dabar pamačiau tavo žmones, čia esančius, tau atnašaujančius gera valia ir su džiaugsmu.
18 VIEŠPATIE, mūsų protėvių Abraomo, Izaoko ir Izraelio Dieve, palaikyk tokį jausmą ir tokias mintis savo tautos žmonių širdyse amžinai ir kreipk į save jų širdis.
19 Suteik mano sūnui Saliamonui ištikimą širdį, kad laikytųsi tavo įsakymų, pamokymų ir įsakų, kad visus juos vykdytų, kad pastatytų šventyklą, kuriai atidėjau medžiagas“.
20 Tada Dovydas kreipėsi į visą bendriją: „Šlovinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą!“ Ir visa bendrija pašlovino VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, nulenkdama galvas ir parpuldama kniūbsčia prieš VIEŠPATĮ ir karalių.
21 Kitą dieną jie atnašavo aukas ir deginamąsias atnašas VIEŠPAČIUI: tūkstantį jaučių, tūkstantį avinų ir tūkstantį ėriukų kartu su liejamosiomis atnašomis ir gausybe aukų visam Izraeliui. Tą dieną buvo valgoma ir geriama VIEŠPATIES akivaizdoje su dideliu džiaugsmu.
22 Jie antrą kartą paskelbė Dovydo sūnų Saliamoną karaliumi, patepdami jį VIEŠPATIES akivaizdoje valdovu, o Cadoką – kunigu.
23 Tada Saliamonas atsisėdo į VIEŠPATIES sostą ir tapo karaliumi vietoj savo tėvo Dovydo. Jam sekėsi, ir jam pakluso visas Izraelis.