24 Atėjęs pas karalių, Abšalomas tarė: „Tavo tarnas rengiasi kirpti avis. Ar nemalonėtų karalius drauge su palyda vykti su savo tarnu?“
25 Bet karalius atsakė Abšalomui: „Ne, mano sūnau. Neprašyk, kad visi eitume ir būtume tau našta“. Nors jis ir primygtinai prašė, karalius eiti nesutiko, bet davė jam savo palaiminimą.
26 Tada Abšalomas tarė: „Jei ne, tai prašyčiau leisti mano broliui Amnonui eiti su mumis“. Karalius klausė: „Kam gi jis turėtų su tavimi eiti?“
27 Bet Abšalomas primygtinai prašė, ir jis leido Amnonui ir visiems karaliaus sūnums eiti su juo. Abšalomas surengė puotą kaip tinka karaliui.
28 Savo tarnams Abšalomas įsakė, tardamas: „Būkite budrūs! Kada Amnono širdis bus tapusi smagi nuo vyno ir aš jums pasakysiu: ‘Smokite Amnonui!’ – užmuškite jį! Nebijokite, nes aš pats duodu jums šį įsakymą. Elkitės ryžtingai kaip narsūs vyrai!“
29 Abšalomo tarnai pasielgė su Amnonu, kaip Abšalomas buvo įsakęs. Tada visi kiti karaliaus sūnūs sėdo kiekvienas ant savo mulo ir pabėgo.
30 Dar jiems tebesant kelyje, Dovydą pasiekė gandas, kad Abšalomas išžudė visus karaliaus sūnus, ir nė vienas neišliko gyvas.