19 Tada karalius tarė Itajui Gatiečiui: „Kam gi tau eiti su mumis? Eik atgal ir pabūk su naujuoju karaliumi, nes tu juk svetimšalis ir tremtinys iš savo namų.
20 Tik vakar atkeliavai, nejau šiandien aš galiu versti tave klajoti su mumis, kai pats turiu eiti tik ten, kur galiu? Eik atgal ir pasiimk savuosius. Teparodo tau VIEŠPATS tikrai ištikimą meilę“.
21 Bet Itajas karaliui atsakė: „Kaip gyvas VIEŠPATS ir kaip gyvas mano viešpats karalius, kur tik bus mano viešpats karalius, ten bus ir tavo tarnas – ar mirti, ar gyventi“.
22 Dovydas tarė Itajui: „Tad eik ir žygiuok!“ Itajas Gatietis nuėjo drauge su visais savo vyrais ir visais vaikais.
23 Žmonėms einant, visi gyventojai verkė balsu. Karalius perėjo Kidrono slėnį, ir visi žmonės ėjo toliau keliu dykumos link.
24 Atėjo Abjataras, pasirodė ir Cadokas drauge su visais levitais, nešusiais Dievo Sandoros Skrynią. Dievo Skrynią jie padėjo ant žemės, kol praėjo visi iš miesto išėjusieji žmonės.
25 Tada karalius tarė Cadokui: „Parnešk Dievo Skrynią atgal į miestą. Jei rasiu malonę VIEŠPATIES akyse, jis parves mane atgal ir leis man pamatyti ir ją, ir jos buveinę.