17 Paėmę Abšalomą, jie įmetė jį į gilią duobę miške ir sukrovė ant jo labai didelę krūvą akmenų. Tuo tarpu visi izraelitai išbėgiojo į namus.
18 Dar gyvas būdamas, Abšalomas buvo padirbęs ir pasistatęs sau paminklą Karaliaus slėnyje. „Neturiu sūnaus, – sakė jis, – kuris išlaikytų mano vardo atminimą“. Paminklą pavadino savo vardu, užtat ir šiandien jis vadinamas Abšalomo paminklu.
19 Cadoko sūnus Ahimaacas tarė: „Prašau leisti man nubėgti ir nunešti žinią karaliui, kad VIEŠPATS išlaisvino jį iš priešų rankos“.
20 Bet Joabas jam sakė: „Šiandien žinios neneši. Kada nors kitą dieną galėsi nešti žinią, bet šiandien to nedarysi, nes mirė karaliaus sūnus!“
21 Tuomet Joabas tarė vienam kušitui: „Eik ir pranešk karaliui, ką matei“. Kušitas nusilenkė Joabui ir nubėgo.
22 O Cadoko sūnus Ahimaacas vėl tarė Joabui: „Trūks plyš, prašau leisti ir man bėgti paskui kušitą“. Joabas kalbėjo: „Kam gi tau bėgti, mano sūnau? Atlygio negausi už žinią!“ –
23 „Trūks plyš, – užsispyrusiai tvirtino jis, – aš bėgsiu“. „Tai bėk!“ – tarė Joabas. Tada Ahimaacas nubėgo Lygumos keliu ir aplenkė kušitą.