3 Tos dienos pergalė visai kariuomenei pavirto gedulu, nes kariai girdėjo tą dieną sakant: „Karalius aimanuoja dėl sūnaus“.
4 Kariuomenė tą dieną įsėlino į miestą vogčiomis, kaip gėdydamiesi įsėlina vogčiomis iš mūšio pabėgę kariai.
5 Tuo tarpu karalius, prisidengęs veidą, nesiliovė visu balsu šaukti: „O mano sūnau Abšalomai! O Abšalomai, mano sūnau, mano sūnau!“
6 Tada Joabas įėjo į vidų pas karalių ir tarė: „Šiandien tu privertei rausti iš gėdos visus savo tarnus, išgelbėjusius tavo gyvybę, tavo sūnų ir dukterų gyvybę, žmonų ir sugulovių gyvybę,
7 rodydamas meilę tiems, kurie tavęs nekenčia, o neapykantą tiems, kurie tave myli. Tu šiandien aiškiai parodei, kad vadai ir kariai tau nieko nereiškia. Dabar suprantu, kad tavo akyse būtų teisinga, jeigu šiandien Abšalomas būtų gyvas, o mes būtume žuvę.
8 Tad kelkis, išeik ir kalbėk savo tarnams į širdis! Prisiekiu VIEŠPAČIU, jeigu neišeisi, nepasiliks nė vienas vyras pas tave nakčiai. O tai būtų tau didesnė nelaimė negu bet kokia kita nelaimė, ištikusi tave nuo jaunystės iki dabar“.
9 Tada karalius pakilo ir atsisėdo miesto vartuose. Visiems kariams buvo paskelbta: „Žiūrėkite, karalius sėdi soste miesto vartuose!“ Visa kariuomenė atėjo pas karalių.Tuo tarpu visi izraelitai buvo išbėgioję į namus.