7 rodydamas meilę tiems, kurie tavęs nekenčia, o neapykantą tiems, kurie tave myli. Tu šiandien aiškiai parodei, kad vadai ir kariai tau nieko nereiškia. Dabar suprantu, kad tavo akyse būtų teisinga, jeigu šiandien Abšalomas būtų gyvas, o mes būtume žuvę.
8 Tad kelkis, išeik ir kalbėk savo tarnams į širdis! Prisiekiu VIEŠPAČIU, jeigu neišeisi, nepasiliks nė vienas vyras pas tave nakčiai. O tai būtų tau didesnė nelaimė negu bet kokia kita nelaimė, ištikusi tave nuo jaunystės iki dabar“.
9 Tada karalius pakilo ir atsisėdo miesto vartuose. Visiems kariams buvo paskelbta: „Žiūrėkite, karalius sėdi soste miesto vartuose!“ Visa kariuomenė atėjo pas karalių.Tuo tarpu visi izraelitai buvo išbėgioję į namus.
10 Visose Izraelio giminėse visi žmonės ginčijosi. Kai kurie sakė: „Karalius išgelbėjo mus iš priešų rankos, išlaisvino iš filistinų nagų ir turėjo bėgti iš krašto nuo Abšalomo.
11 Bet Abšalomas, kurį patepėme sau karaliumi, mirė mūšyje. Tad kodėl nieko nesakote apie karaliaus sugrąžinimą?“
12 Viso Izraelio šnekos apie tai pasiekė karalių jo būste. Tad Dovydas pasiuntė žodį kunigams Cadokui ir Abjatarui: „Sakykite Izraelio seniūnams: ‘Kodėl turėtumėte būti paskutiniai, sugrąžindami karalių į jo rūmus?
13 Esate mano broliai, mano kūnas ir mano kraujas! Tad kodėl turėtumėte būti paskutiniai, sugrąžindami karalių?’