11 Garsiai šaukdamas, jis liepė:‹Nukirskite medį ir nukapokite jo šakas,nubraukykite jo lapus ir išmėtykite jo vaisius!Tenubėga šalin nuo jo žvėrys,teišlaksto nuo jo šakų paukščiai.
12 Bet palikite žemėje jo kelmą su šaknimis;surištas geležies ir žalvario grandine,teguli jis gležnoje lauko žolėje.Temaudo jį rasa iš dangaus,tebūna jo dalia su gyvuliais, ėdančiais laukų žolę!
13 Tebūna pakeista jo žmogaus širdis,tebūna jam duota žvėries širdisir tepraslenka pro jį septyni laikotarpiai.
14 Tai nuspręsta Budėtojų įsaku,o šis sprendimas duotas Šventųjų įsakymu,kad visi gyvieji žinotų,jog Aukščiausiasis valdo žmonių karalystę,duoda ją, kam nori,ir jai valdyti skiria net žemos kilmės žmones›.
15 Tokį sapną, aš, karalius Nebukadnecaras, sapnavau. Dabar, Beltšacarai, pasakyk man, ką jis reiškia, nes visi mano karalystės išminčiai neįstengia paaiškinti, ką jis reiškia. Tu gali tai padaryti, nes tavyje yra šventųjų dievų dvasia.’“
16 Tuomet Danielius, vadinamas Beltšacaru, kurį laiką buvo lyg stabo ištiktas. Jo mintys kėlė jam nerimą. Karalius tarė jam: „Beltšacarai, tenekelia tau nerimo tas sapnas ar jo aiškinimas“. Beltšacaras atsakė: „Mano valdove, tas sapnas turėtų būti tiems, kurie tavęs nekenčia, o jo aiškinimas – tavo priešams!
17 Medis, kurį matei augantį vis didesnį ir tvirtesnį, viršūne pasiekusį dangų ir matomą iš visų žemės pakraščių,