4 Jie gėrė vyną ir šlovino dievus, padarytus iš aukso ir sidabro, žalvario, geležies, medžio ir akmens.
5 Kaip tik tada pasirodė žmogaus rankos pirštai ir pradėjo rašyti ant karaliaus rūmų sienos tiesiai už žvakidės. Karalius galėjo matyti rašančią ranką.
6 Karaliaus veidas išbalo, jo mintys kėlė jam siaubą. Šlaunų sąnariai suglebo iš baimės, kinkos drebėjo.
7 Karalius ėmė garsiai šaukti, kad būtų atvesti kerėtojai, chaldėjai ir spėliotojai. „Kas perskaitys šį raštą ir pasakys man, ką jis reiškia, – tarė karalius Babilono išminčiams, – tas bus apvilktas purpuru, nešios ant kaklo aukso grandinę ir bus trečias mano karalystės valdžioje“.
8 Tada suėjo visi karaliaus išminčiai, bet neįstengė nei perskaityti rašto, nei jo paaiškinti karaliui.
9 Tuomet karalių apėmė dar didesnis siaubas, visai išbalo jo veidas, o jo didžiūnai buvo apstulbinti.
10 Nugirdusi apie karaliaus ir jo didžiūnų būklę, į puotos menę atėjo karalienė. „O karaliau! – tarė karalienė, – gyvuok amžinai! Tenekelia tau nerimo tavo mintys, ir nebūk toks išbalęs.