14 O tu nesimelsk už šią tautą! Neužtark jų nei prašymu, nei malda! Aš negirdėsiu, kai jie šauksis manęs savo nelaimės metu“.
15 Kokią teisę turi mano mylimoji būti mano Namuose,kai ji daro bjaurius darbus?Ar gali įžadai ir aukų mėsa atitolintinuo tavęs nelaimę?Argi per juos pabėgsi nuo pavojaus?
16 „Žaliuojantis alyvmedis, malonus akims“ –taip VIEŠPATS praminė tave.Bet dabar jis tarsi didžiu perkūno trenksmupadega jo lapus, ir liepsnoja jo šakos.
17 Galybių VIEŠPATS, kuris tave pasodino, nutarė siųsti tau nelaimę už nedorus Izraelio ir Judo namų darbus. Degindami aukas Baalui, jie įpykdė mane.
18 VIEŠPATS man tai apreiškė, aš buvau įspėtas.Tik tada tu leidai man permatyti jų užmačias!
19 Mat aš buvau lyg patiklus avinėlis, vedamas pjauti,ir net nenujaučiau,kad jie slapta prieš mane mezga sąmokslus:„Sunaikinkime medį su jo vaisiais,išraukime jį iš gyvųjų žemės,kad jo nė vardas nebebūtų minimas“.
20 Bet tu, Galybių VIEŠPATIE, sprendi teisingai,ištiri jausmus ir širdį!Leisk man pamatyti, kaip jiems keršysi,nes tau patikėjau savo reikalą!