7 Palikau savo Namus, atmečiau savo paveldą.Savo numylėtinę atidaviau jos priešams į rankas.
8 Mano paties tauta prieš mane atsigręžėkaip liūtas miške.Kadangi ji pakėlė balsą prieš mane,elgiuosi su ja kaip su priešu.
9 Mano tauta – lyg paukštis,iš visų pusių puolamas plėšriųjų paukščių.Eikite šen! Rinkitės, visi laukų žvėrys!Ateikite ir rykite!
10 Daug piemenų nusiaubė mano vynuogyną,nutrypė kojomis mano paveldą.Jie pavertė mano žavųjį laukąapleista dykyne,
11 padarė jį niūria dykyne;nuniokotas jis guli prieš mane.Visas kraštas nuniokotas,bet nė vienas to neima į širdį.
12 Ant visų dykynės kalvų įsikūrė plėšikai,nes VIEŠPATIES kalavijas ryja žemęnuo vieno krašto iki kito.Nėra ramybės žmonėms.
13 Jie pasėjo kviečius, o pjauna erškėčius;nusiplūkė be jokios naudos.Jie kenčia dėl savo pjūties,dėl liepsnojančio VIEŠPATIES pykčio“.