6 O laukiniai asilai stovi ant plikų kalvų,dvėsuodami kaip šakalai;jų akys apsiblaususios, nes trūksta pašaro“.
7 Nors mūsų kaltės ir liudija prieš mus,gelbėk, VIEŠPATIE, dėl savo vardo!Nors mūsų atsimetimai nesuskaičiuojami,nors mes nusidėjome tau,
8 tu – Izraelio viltis, VIEŠPATIE,jo gelbėtojas nelaimėje!Kodėl esi lyg svetimas šiame krašte,lyg pakeleivis, užėjęs tik pernakvoti?
9 Kodėl esi lyg staigmenos pritrenktas žmogus,lyg galiūnas, negalintis išgelbėti?Juk tu esi tarp mūsų, VIEŠPATIE,tavo vardu mes vadinami;neapleisk mūsų!
10 Taip kalba VIEŠPATS šiai tautai:„Iš tikrųjų jie taip mėgsta klaidžioti,kad net savo kojų netausoja.Todėl jie nemieli VIEŠPAČIUI.Dabar jis atmins jų kaltę ir nubaus už jų nuodėmes“.
11 VIEŠPATS tarė man: „Nesimelsk už šią tautą ir gerovės jai neprašyk!
12 Kai jie pasninkaus, aš negirdėsiu jų maldavimo, kai aukos deginamąsias aukas ir maisto atnašas, aš jų nepriimsiu. Kalaviju, badu ir maro rykšte padarysiu jiems galą“.