2 Pakelk akis į aukštas, plikas kalvas ir pagalvok,ar dar yra vieta, kur vyrai nebūtų mėgavęsi su tavimi.Laukdama jų, sėdėjai pakelėse kaip arabas dykumoje.Savo nedoru svetimavimu suteršei kraštą.
3 Todėl buvo sulaikyti lietaus būriai,nebeužėjo vėlyvieji lietūs.Bet kadangi tavo kakta įžūli it kekšės,tu nematei reikalo rausti iš gėdos.
4 Net dabar argi nesišauki manęs:‘Tėve mano! Tu – mano jaunystės sužadėtinis!
5 Nejau jis neapykantą jaus amžinai,niekuomet nesiliaus pykti?’Šitaip tu kalbėjai, bet darei pikta,kiek įstengei!“
6 Karaliaus Jošijo dienomis VIEŠPATS sako man: „Ar matei, ką padarė maištingoji Izraelio karalystė? Ji lipo ant kiekvieno aukšto kalno ir ten po bet kokiu kupliu medžiu elgėsi kaip ištvirkėlė!
7 Aš maniau: ‘Po to, kai visa tai padarė, galop ji sugrįš pas mane’. Bet ji negrįžo. Ana neištikimoji jos sesuo, Judo karalystė, tai matė.
8 Dar ji matė, kad Izraelį, tą maištingąją karalystę, paleidau kaip tik dėl svetimavimo, duodamas skyrybų raštą. Tačiau tai neištikimosios Judo karalystės neišgąsdino; ji ėjo sau ir elgėsi kaip ištvirkėlė.