23 Pažiūrėjau į žemę, ir štaiji nualinta ir dyka!Žvelgiau į dangų, ir nebuvo jame šviesos!
24 Pažiūrėjau į kalnus, ir štaijie drebėjo,o visos kalvos svyravo priekin ir atgal!
25 Žvalgiausi, ir štainebuvo žmonių;net padangių paukščiai buvo išskridę!
26 Pažiūrėjau, ir štaiderlinga žemė buvo tapusi dykuma;visi jos miestai – griuvėsiai prieš VIEŠPATĮ,sunaikinti jo aitraus pykčio.
27 Taip kalba VIEŠPATS:„Tyrlaukiais pavirs visas kraštas,tačiau jo visai nesunaikinsiu.
28 Dėl to dejuos žemė,ir dangūs viršum jos apsigaubs juoda skraiste,nes aš pasakiau ir nesigailiu,nutariau ir neatšauksiu“.
29 Raitelių ir šaulių šauksmus išgirdę,išbėgioja visų miestų gyventojai.Jie šliaužia į urvus,slepiasi miškų tankmėse,kopia ant uolų:visi miestai ištuštėję, niekas ten nebegyvena.