17 Jie suris tavo pjūtį ir maistą,tavo sūnus ir dukteris,tavo avis ir galvijus,tavo vynmedžius ir figmedžius.Kalaviju jie sutriuškins ir įtvirtintus miestus,kuriais tu pasitiki.
18 Tačiau net tomis dienomis, – tai VIEŠPATIES žodis, – visiškai jūsų nesunaikinsiu.
19 Kai jie klaus: ‘Kodėl gi VIEŠPATS, mūsų Dievas, taip pasielgė su mumis?’ – atsakysi: ‘Kaip jūs mane palikote ir svetimiems dievams tarnavote savo krašte, taip dabar tarnaukite svetimiems dievams ne savo krašte’.
20 Jokūbo namams tai pasakyk ir Judo karalystei paskelbk:
21 ‘Klausykis, paika ir nenuovoki tauta! Jūs turite akis, bet nematote,turite ausis, bet negirdite.
22 Argi neturėtumėte manęs garbinti, –tai VIEŠPATIES žodis, –argi neturėtumėte drebėti prieš mane?Juk aš padariau smėlį jūros siena,amžina riba, kurios jai peržengti nevalia.Nors ji ir ūžauja, bet veltui,nors jos bangos ir riaumoja, bet ant ribos turi lūžti.
23 Maištingą ir neklusnią širdį turi ši tauta;ji nusigręžė nuo kelio ir nuėjo sau.