3 VIEŠPATIE, argi tavo akys neieško teisybės?Tu juos plakei, bet skausmo jie nejautė,tu juos beveik sunaikinai, bet jie nesileido mokomi.Jie tapo kietesni už uolą ir sugrįžti atsisakė.
4 Tariau sau: „Jie – tik varguoliai;užtat ir elgiasi paikai,kad nežino VIEŠPATIES kelionei savo Dievo teisingumo.
5 Geriau pas didžiūnus eisiu, jiems kalbėsiu,nes jie žino VIEŠPATIES keliąir savo Dievo teisingumą“.Tačiau ir tie visi iki vieno buvo sulaužę jungąir nutraukę ryšius.
6 Todėl miškų liūtas juos plėšo,tyrų vilkas juos pjauna,ir leopardas sėlina aplink jų miestus ir visus,kurie tik iš jų išeina, sudrasko į gabalus.Gausūs buvo jų nusikaltimai,nesuskaičiuojami jų atsimetimai.
7 „Kodėl turėčiau visa tai tau atleisti?Tavo vaikai mane palikoir prisiekinėjo stabais, nors jie ne Dievas.Pasotinau juos, bet jie svetimavo,į kekšės namus grūdosi.
8 Eržilai jie, nusipenėję ir gašlūs;kiekvienas žvengia dėl savo artimo žmonos.
9 Kaip už tai jų nebausti? –tai VIEŠPATIES žodis. –Kaip tokiai tautai nekeršyti?“