1 VIEŠPATS kalbėjo Mozei ant Sinajaus kalno, tardamas:
2 „Kalbėk izraelitams ir sakyk jiems: ‘Kai ateisite į kraštą, kurį jums duodu, tas kraštas turės švęsti šabą VIEŠPAČIUI.
3 Šešerius metus sėsi savo lauką ir šešerius metus genėsi savo vynuogyną ir nuiminėsi derlių,
4 bet septintaisiais metais turės būti žemei visiško poilsio šabas – šabas VIEŠPAČIUI: savo lauko nesėsi ir savo vynuogyno negenėsi.
5 Tada nepjausi jokių savaime išaugusių javų, nenuiminėsi vynuogių nuo neapgenėto vynmedžio; septintieji bus žemei visiško poilsio metai.
6 Tačiau ką žemė išaugina per savo šabą, jūs galite valgyti – tu, tavo vergai ir vergės, tavo samdiniai ir įnamiai.
7 Ir tavo galvijams bei laukiniams krašto gyvuliams pašaras bus tai, ką žemė savaime išaugina.