3 Tad mes meldėmės savo Dievui ir dieną naktį laikėme sargybą nuo jų.
4 Tuo tarpu Jude buvo sakoma:„Nešėjų jėgos nusilpo,o šiukšlių labai daug;mes patys nepajėgsimesienos atstatyti“.
5 O mūsų priešai sakė sau: „Kol jie spės pajusti ar mus pamatyti, užklupę juos, išžudysime ir darbą sustabdysime“.
6 Ateidami pas mus tarp jų gyvenę žydai mus vis įspėdavo: „Jie užpuls jus iš visų vietovių, kuriose gyvena“.
7 Tad pastačiau žmones ant žemutinių pakopų už sienų atvirose vietose pagal jų šeimas su kalavijais, ietimis ir lankais.
8 Pajutęs jų nerimą, pakilau ir kreipiausi į didikus, pareigūnus ir kitus žmones: „Nebijokite jų! Atsiminkite VIEŠPATĮ, didingą ir šiurpą keliantį, ir kovokite už savo brolius, sūnus ir dukteris, žmonas ir šeimos židinį“.
9 Kai mūsų priešai išgirdo, kad mes buvome įspėti, nes Dievas taip suardė jų užmojį, mes sugrįžome prie sienos, kiekvienas prie savo darbo.