27 Tu atidavei juos priešams į rankas;priešai juos engė.Prispausti jie šaukėsi tavęs,tu išgirdai juos iš dangausir iš savo didžio gailestingumo davei jiems išgelbėtojų,kurie išgelbėjo juos iš jų priešų rankų.
28 Bet vos tik gavę ramybęjie vėl ėmė daryti pikta tavo akyse.Tada tu atidavei juos priešams į rankas,idant šie būtų jų valdovai.O kada jie vėl gręžėsi šauktis tavęs,tu išgirdai juos dangujeir iš savo gailestingumo nuolat gelbėjai juos.
29 Tu įspėjai juos,kad sugrąžintum prie savo Įstatymo.Tačiau jie elgėsi įžūliai, neklausydami tavo įsakymų;jie nusidėjo tavo įsakams,kuriuos vykdydamas žmogus randa gyvastį.Pasižiūrėję per atkaklų petį,jie užkietino savo sprandus ir neklausė.
30 Per daugelį metų buvai kantrus su jais, įspėjai juos savo dvasia per pranašus,bet jie nė viena ausimi nesiklausė;užtat atidavei juos žemės tautoms į rankas.
31 Nepaisydamas to, iš savo didelio gailestingumojų nesunaikinai ir nepalikai,nes esi maloningas ir gailestingas Dievas.
32 Tad dabar, mūsų Dieve,didis, galingas ir šiurpą keliantis Dieve,kuris savo ištikima meile palaikai Sandorą,tenebūna tau nereikšmingos visos nelaimės,ištikusios mus –mūsų karalius, didžiūnus, pranašus,protėvius, visą tavo tautąnuo Asirijos karalių laikų iki šios dienos.
33 Tu buvai teisus dėl viso, kas mus ištiko,nes elgeisi ištikimai,o mes elgėmės nedorai.