1 Abraomas buvo senyvo amžiaus ir pagyvenęs. O VIEŠPATS buvo laiminęs Abraomą visapusiškai.
2 Abraomas tarė savo namų vyriausiajam tarnui, buvusiam visų jo turtų valdytoju: „Padėk savo ranką po mano šlaunimi,
3 ir aš prisaikdinsiu tave VIEŠPAČIU, dangaus Dievu ir žemės Dievu, kad tu neimsi žmonos mano sūnui iš kanaaniečių dukterų, tarp kurių aš gyvenu,
4 bet nuvyksi į mano paties kraštą, pas mano giminę, ir parūpinsi žmoną mano sūnui Izaokui“.
5 Tarnas atsakė jam: „O jei moteris nesutiktų sekti mane į šį kraštą? Ar tada privalau nuvesti tavo sūnų į tą kraštą, iš kurio tu atėjai?“
6 Abraomas tarė jam: „Jokiu būdu nevesk ten mano sūnaus!
7 VIEŠPATS, dangaus Dievas, kuris paėmė mane iš mano tėvo namų ir iš mano gimtojo krašto, kuris priesaika patvirtino man padarytą pažadą: ‘Tavo palikuonims duosiu šį kraštą’, jis nusiųs angelą pirma tavęs, ir tu gausi ten žmoną mano sūnui.