24 Perkėlęs juos per upę, jis pergabeno ir visa, ką turėjo.
25 Jokūbas pasiliko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros.
26 Matydamas negalįs jo įveikti, tas vyras taip sudavė jam į šlaunies įdubą, kad Jokūbo šlaunis, jam besigalynėjant su tuo vyru, išsinarino.
27 Tuomet jis tarė: „Paleisk mane, nes jau aušta“. Bet Jokūbas atsakė: „Paleisiu tave tik tada, kai mane palaiminsi“.
28 O tas paklausė: „Kuo tu vardu?“ – „Jokūbas“, – atsakė šis.
29 Anas tarė: „Nuo šiol tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis, nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“.
30 Tuomet Jokūbas prašė: „Prašyčiau pasakyti man savo vardą“. Anas atsakė: „Kam gi klausi mano vardo?“ Taip pasakęs, tenai jis palaimino jį.