30 „Ano krašto valdytojas kalbėjo su mumis šiurkščiai ir apkaltino mus krašto šnipinėjimu.
31 Bet mes jam sakėme: ‘Esame dori žmonės, niekada nešnipinėjome!
32 Mes esame dvylika brolių, sūnūs savo tėvo. Vieno nebėra, o jauniausiasis dabar su mūsų tėvu Kanaano krašte’.
33 Tada ano krašto valdytojas pasakė mums: ‘Štai kaip aš sužinosiu, ar jūs dori žmonės. Palikite vieną brolį su manimi, imkitės grūdų savo badaujančioms šeimynoms ir eikite namo.
34 Atveskite pas mane savo jauniausią brolį, kad žinočiau, jog esate dori žmonės, o ne šnipai. Tuomet grąžinsiu jums jūsų brolį, ir galėsite laisvai keliauti po kraštą’“.
35 Išpildami maišus, jie kiekvienas rado maiše savo pinigus! Pamatę savo pinigų maišelius, jie ir jų tėvas nusigando.
36 Jų tėvas Jokūbas tarė jiems: „Jūs man vis atimate vaikus: nebėra Juozapo, nebėra Simeono, norite atimti ir Benjaminą. Visa tai turi mane ištikti!“