5 Tuomet Mozė ir Aaronas puolė kniūbsti prieš visą susirinkusią izraelitų bendriją.
6 O Nūno sūnus Jozuė ir Jefunės sūnus Kalebas, buvę tarp žvalgiusiųjų kraštą, persiplėšė drabužius
7 ir kreipėsi į izraelitų bendriją: „Kraštas, kurį mes perėjome ir išžvalgėme, yra nepaprastai gera šalis.
8 Jei VIEŠPATS bus mums malonus, jis mus nuves į tą kraštą ir duos mums žemę, tekančią pienu ir medumi.
9 Tik nemaištaukite prieš VIEŠPATĮ! Nebijokite to krašto žmonių, nes jie mums yra tik duona! Jų apsauga paliko juos, o VIEŠPATS yra su mumis. Nebijokite jų!“
10 Visai bendrijai ėmus grasinti užmušti juos akmenimis, VIEŠPATIES šlovė pasirodė visiems izraelitams prie Susitikimo Palapinės.
11 VIEŠPATS Mozei tarė: „Kiek ilgai ši tauta niekins mane? Kiek ilgai, nepaisydama visų ženklų, kuriuos jiems padariau, atsisakinės pasitikėti manimi?