22 Mano tauta kvaila, ji manęs nepažįsta. Jie neprotingi vaikai, neturintys supratimo. Jie išmintingi daryti pikta, bet daryti gera jie nesugeba.
23 Aš pažvelgiau į žemęji buvo be pavidalo ir tuščia, pažvelgiau į dangusten nebuvo šviesos.
24 Pažvelgiau į kalnusjie drebėjo, visos aukštumos siūbavo.
25 Aš žvalgiaus, ir nebuvo nė vieno žmogaus, visi padangių paukščiai buvo nuskridę.
26 Pažvelgiau į derlingą žemęji buvo dykuma, visi miestai buvo sunaikinti Viešpaties akivaizdoje, Jo rūstybės įkarštyje.
27 Viešpats tarė: “Visa šalis liks tuščia, tačiau jos nesunaikinsiu visiškai.
28 Dėl to gedės žemė ir aptems aukštai dangūs. Aš tai pasakiau ir nesigailėsiu, nutariau ir įvykdysiu!”