1 Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus,
2 o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė Visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.
3 Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu Visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse
4 ir tapo tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.
5 Kuriam gi angelų kada nors buvo pasakyta: Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau?!Ir vėl: Aš jam būsiu tėvas, o jis bus man sūnus.
6 Toliau, įvesdamas Pirmagimį į pasaulį, jis sako: Tepagarbina jį visi Dievo angelai.
7 Angelams sako: Jis daro savo pasiuntinius lygius vėjams, savo tarnus – kaip ugnies liežuvius.
8 O Sūnui: Tavo sostas, Dieve, amžių amžiams, ir teisingumo lazda yra tavo karališkoji lazda.
9 Tu pamilai teisumą ir nekentei nedorybės, todėl patepė tave Dievas, o Dieve , džiaugsmo aliejumi gausiau negu tavo bičiulius.
10 Ir: Iš pradžių tu, Viešpatie, padėjai pamatus žemei, ir dangūs – tavo rankų darbas.
11 Jie išnyks, o tu pasiliksi, jie visi sudils lyg drabužis,
12 ir kaip apsiaustą tu juos suvyniosi tartum drabužį, ir jie bus pakeisti. Bet tu esi tas pats, ir tavo metai nesibaigs.
13 Ar kuriam iš angelų jis yra kada nors pasakęs: Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus tarsi pakojį po tavo kojų?
14 Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?