1 Broliai, mano širdies troškimas ir mano malda Dievui yra už juos – jų išgelbėjimui.
2 Aš jiems liudiju, kad jie turi Dievui uolumo, tačiau šiam trūksta išmanymo.
3 Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui.
4 Juk Įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki.
5 Mozė rašo apie teisumą iš Įstatymo: Jį vykdydamas žmogus juo gyvens.
6 Bet teisumas iš tikėjimo kalba: „Nesakyk savo širdyje: Kas įžengs į dangų? – tai yra Kristaus nulaipinti;
7 arba: Kas nusileis į bedugnę? – tai yra Kristaus iš numirusių užlaipinti“.
8 Bet ką jis sako? – Arti tavęs žodis: jis tavo burnoje ir tavo širdyje; tai reiškia mūsų skelbiamą tikėjimo žodį.
9 Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas.
10 Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą.
11 Raštas juk sako: Kas tik jį tiki, neliks sugėdintas.
12 Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi:
13 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.
14 Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!
15 O kas gi skelbs nesiųstas? Juk parašyta: Kokios dailios kojos skelbiančių gerąją naujieną!
16 Bet ne visi pakluso Evangelijai. Antai Izaijas sako: Viešpatie, kas patikėjo mūsų skelbimu?
17 Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis.
18 Bet aš klausiu: argi jie negirdėjo?! Kaipgi ne! Po visą žemę pasklido jų garsas, iki pasaulio pakraščių – jų žodžiai.
19 Klausiu toliau: argi Izraelis nesuprato?! Bet Mozė pirmas sako: Aš pažadinsiu jūsų pavydą netautai, apmaudą jums sukelsiu prieš neišmanančią tautą.
20 Izaijas drįsta sakyti: Daviausi atrandamas tiems, kurie manęs neieškojo, pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo.
21 O Izraeliui sako: Ištisą dieną aš laikiau ištiesęs savo rankas į neklusnią ir prieštaraujančią tautą.