21 Pasižiūrėk, tas Egiptas – lazda, kuria pasitiki – iš tikrųjų yra palūžusi nendrė, perverianti ranką kiekvienam, kuris ja remiasi. Toks yra faraonas, Egipto karalius, visiems, kurie juo pasitiki.
22 O jeigu jūs sakysite: ‹VIEŠPAČIU, savo Dievu, mes pasitikime›, – tai argi jis nėra tas, kurio aukštumų alkus ir aukurus Ezekijas išnaikino, įsakydamas Judo karalystei ir Jeruzalei garbinti tik prie šio aukuro?’
23 O dabar eik lažybų su mano valdovu, Asirijos karaliumi: ‘Duosiu tau du tūkstančius žirgų, jeigu surasi jiems šitiek raitininkų’.
24 Kaipgi tu gali priversti pasitraukti šį vieną mažiausių mano valdovo tarnų? Atseit, tu pasitiki, kad kovos vežimų ir raitelių duos Egiptas!
25 Be to, argi aš be VIEŠPATIES atėjau į šią vietą jos nusiaubti? Pats VIEŠPATS man įsakė: ‘Žygiuok į tą kraštą ir jį nusiaubk!’“
26 Tuomet Hilkijo sūnus Eljakimas, Šebna ir Joachas kreipėsi į rab šakę: „Prašom kalbėti su savo tarnais aramėjiškai. Mes suprantame. Nekalbėki mums judėjų kalba, ant mūrų sėdintiems žmonėms girdint“.
27 Bet rab šakė atsakė jiems: „Nejaugi manai, kad mano valdovas siuntė mane, kad pasakyčiau šiuos dalykus vien tavo valdovui ir tau? Priešingai, argi jis nesiuntė manęs, kad pasakyčiau tai ir žmonėms, sėdintiems ant mūrų, kurie turės kartu su jumis valgyti savo pačių išmatas ir gerti savo šlapimą?“