1 Tomis dienomis Ezekijas sunkiai susirgo ir buvo arti mirties. Atėjęs pas jį Amoco sūnus pranašas Izaijas tarė jam: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: ‘Sutvarkyk savo reikalus, nes mirsi. Tu nebeišgysi’“.
2 Ezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI:
3 „Atsimink, VIEŠPATIE, maldauju tave, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas, kas gera tavo akyse!“ Ir Ezekijas graudžiai apsiverkė.
4 Izaijui dar neišėjus iš vidurinio kiemo, jį pasiekė VIEŠPATIES žodis:
5 „Grįžk ir pasakyk mano tautos vadui Ezekijui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS, tavo protėvio Dovydo Dievas. Aš girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras. Tikėk manimi, aš pagydysiu tave. Trečią dieną tu pakilsi į VIEŠPATIES Namus.
6 Prie tavo gyvenimo pridėsiu penkiolika metų, tave ir šį miestą išlaisvinsiu iš Asirijos karaliaus rankos. Dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo apginsiu šį miestą’“.
7 Tada Izaijas tarė: „Atneškite figų gumulą. Teatneša jį ir teuždeda ant skaudulio, kad išgytų“.
8 O Ezekijas paklausė Izaiją: „Koks bus ženklas, kad VIEŠPATS mane pagydys ir kad aš nueisiu trečią dieną į VIEŠPATIES Namus?“
9 Izaijas tarė: „Štai ženklas tau iš VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys, ką pažadėjęs. Ar nori, kad šešėlis paėjėtų pirmyn dešimt pakopų, ar kad sugrįžtų atgal dešimt pakopų?“
10 „Lengva šešėliui pailgėti dešimčia pakopų, – atsakė Ezekijas, – verčiau tesugrįžta šešėlis dešimčia pakopų“.
11 Tad pranašas Izaijas šaukėsi VIEŠPATIES, ir jis sugrąžino atgal šešėlį dešimčia pakopų, kuriomis saulė buvo nusileidusi ant Ahazo laiptų.
12 Tuo metu Babilono karalius Baladano sūnus Merodach Baladanas, išgirdęs apie Ezekijo ligą, atsiuntė pasiuntinius su laiškais ir dovana Ezekijui.
13 Ezekijas dėl to apsidžiaugė ir pasiuntiniams aprodė visą savo iždą – sidabrą, auksą, prieskonių ir geriausio aliejaus atsargas, ginklų sandėlius, – visa, kas buvo jo ižduose. Neliko nieko nei rūmuose, nei visoje karalystėje, ko Ezekijas nebūtų jiems parodęs.
14 Tada pas karalių Ezekiją atėjo pranašas Izaijas ir paklausė: „Ką tau sakė tie vyrai? Iš kur jie pas tave atėjo?“ Ezekijas atsakė: „Jie atėjo iš tolimo krašto, iš Babilono“. –
15 „Ką jie pamatė tavo rūmuose?“, – toliau klausė Izaijas. Ezekijas atsakė: „Jie matė visa, kas tik yra mano rūmuose. Neliko nieko mano turtų ižduose, ko nebūčiau jiems parodęs“.
16 Tada pranašas Izaijas tarė Ezekijui: „Klausykis VIEŠPATIES žodžio:
17 ‘Tikėk manimi, ateina dienos, kai visa, kas tavo rūmuose, ir visa, ką tavo protėviai sukaupė iki šios dienos, bus išgabenta į Babiloną. Nieko nebus palikta – taip kalbėjo VIEŠPATS. –
18 Ir iš tavųjų palikuonių, gimusių iš tavęs, kai kurie bus paimti. Jie bus eunuchai Babilono karaliaus rūmuose!’“
19 Ezekijas atsakė Izaijui: „VIEŠPATIES žodis, kurį man pasakei, yra palankus“. Mat jis sau pagalvojo: „Kodėl gi ne, jei mano dienomis bus ramu ir saugu“.
20 O kiti Ezekijo darbai – visi jo žygdarbiai ir kaip jis padarė tvenkinį bei vandentiekį, ir kaip jis atvedė vandenį į miestą – argi nėra aprašyti Judo karalių metraščiuose?
21 Ezekijas užmigo su savo protėviais, ir vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Manasas.