19 Dabar, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus, maldauju, iš jo rankų, idant visos žemės karalystės žinotų, kad tik tu vienas, o VIEŠPATIE, esi Dievas!“
20 Tada Amoco sūnus Izaijas atsiuntė Ezekijui šitokį žodį: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo meldimą išgelbėti nuo Asirijos karaliaus Sanheribo: ‘Aš girdėjau!’
21 Štai žodis, kurį VIEŠPATS jam tarė:‘Niekina tave, tyčiojasi iš tavęsmergelė, Siono duktė;kraipo galvą už tavo nugaros duktė Jeruzalė.
22 Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai,prieš ką pakėlei savo balsą,įžūliomis akimis žvelgei?– Prieš Izraelio Šventąjį!
23 Per savo pasiuntinius tyčiojaisi iš Viešpatiesir sakei: ‹Savųjų vežimų aibekalnų viršūnes pasiekiau,pačias Libano atšlaites;iškirtau jo aukštuosius kedrus,puošniuosius kiparisus;pasiekiau aukščiausią viršūnę,jos miško patį tankumyną.
24 Kasiau šuliniusir gėriau vandenį svetimuose kraštuose;savo kojų padaisišdžiovinau visas Egipto upes›.
25 Argi tu negirdėjai,kad esu tai patvarkęs nuo senų laikų?Tai, ką esu nulėmęs nuo senovės dienų,dabar įvykdžiau!Todėl tvirčiausius miestus tu galėjai sugriauti,griuvėsių krūvomis juos paversti.