22 Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai,prieš ką pakėlei savo balsą,įžūliomis akimis žvelgei?– Prieš Izraelio Šventąjį!
23 Per savo pasiuntinius tyčiojaisi iš Viešpatiesir sakei: ‹Savųjų vežimų aibekalnų viršūnes pasiekiau,pačias Libano atšlaites;iškirtau jo aukštuosius kedrus,puošniuosius kiparisus;pasiekiau aukščiausią viršūnę,jos miško patį tankumyną.
24 Kasiau šuliniusir gėriau vandenį svetimuose kraštuose;savo kojų padaisišdžiovinau visas Egipto upes›.
25 Argi tu negirdėjai,kad esu tai patvarkęs nuo senų laikų?Tai, ką esu nulėmęs nuo senovės dienų,dabar įvykdžiau!Todėl tvirčiausius miestus tu galėjai sugriauti,griuvėsių krūvomis juos paversti.
26 Bejėgiai buvo jų gyventojai,išgąsčio ir gėdos apimtitarsi žolės laukuose,kaip gležna žaluma,lyg žolė ant stogų pučiant rytų vėjui.
27 Ar ilsies tu, ateini ar išeini,ar esi įniršęs ant manęs –viską žinau!
28 Todėl, kad niršai ant manęs,ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis,įversiu savo kablį tau į šnerves,pažabosiu savo žąslais tau nasrus.Tuo pačiu keliu, kuriuo čia atėjai,atgal tave parvarysiu’.