1 Saliamonui baigus maldą, ugnis nužengė iš dangaus ir sudegino deginamąją atnašą ir aukas. VIEŠPATIES šlovė pripildė Namus.
2 Kunigai negalėjo įeiti į VIEŠPATIES Namus, nes VIEŠPATIES šlovė buvo pripildžiusi VIEŠPATIES Namus.
3 Visi izraelitai, pamatę nužengiančią ugnį ir VIEŠPATIES šlovę į Namus, puolė kniūbsti ant žemės ir, garbindami ir dėkodami VIEŠPAČIUI, tarė: „Nes jis geras,nes jo ištikimoji meilė amžina“.
4 Tada karalius ir visi žmonės atnašavo aukas VIEŠPATIES akivaizdoje.
5 Karalius atnašavo aukoms dvidešimt du tūkstančius jaučių ir šimtą dvidešimt tūkstančių avių. Taip karalius ir visi žmonės pašventino Dievo Namus.
6 Kunigai stovėjo savo tarnybos vietose, kaip ir levitai, laikydami VIEŠPATIES giesmės instrumentus, kuriuos karalius Dovydas buvo parūpinęs reikšti „Padėką VIEŠPAČIUI, nes amžina jo ištikimoji meilė!“ – ir giedodami Dovydo sukurtas giesmes. Jiems priešpriešiais pūtė trimitus kunigai, tuo tarpu visas Izraelis stovėjo.
7 Saliamonas pašventino vidurį kiemo, kuris buvo priešais VIEŠPATIES Namus, nes ten jis atnašavo deginamąsias aukas ir bendravimo atnašų taukus, o Saliamono padirbtas vario aukuras negalėjo sutalpinti deginamųjų aukų, javų atnašų ir bendravimo aukų riebiųjų dalių.
8 Tuo metu Saliamonas šventė septynių dienų iškilmes, o su juo – visas Izraelis, didžiulė bendrija nuo Lebo Hamato iki Egipto upės.
9 Aštuntą dieną buvo švenčiama iškilminga sueiga, nes jie buvo šventę aukuro pašventinimą septynias dienas ir septynių dienų iškilmes.
10 Septinto mėnesio dvidešimt trečią dieną jis paleido namo žmones, džiūgaujančius ir smagiai nusiteikusius dėl gerumo, kurį VIEŠPATS buvo parodęs ir Dovydui, ir Saliamonui, ir savo Izraelio tautai.
11 Taip Saliamonas užbaigė statyti VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus. Visa, ką Saliamonas buvo sumanęs savo širdyje padaryti VIEŠPATIES Namuose ir savo rūmuose, jis sėkmingai užbaigė.
12 Tada VIEŠPATS pasirodė Saliamonui naktį ir tarė: „Aš išklausiau tavo maldą ir išsirinkau šią buveinę sau, kad ji būtų aukos Namai.
13 Kai taip uždarysiu dangų, kad nebus lietaus, ar įsakysiu skėriams nuniokoti kraštą, ar atsiųsiu marą į savo tautą,
14 jeigu mano tauta, vadinama mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir nusigręš nuo savo nedorų kelių, aš išgirsiu savo dangaus buveinėje, atleisiu nuodėmes ir atgaivinsiu kraštą.
15 Tad dabar mano akys bus atviros ir mano ausys bus atidžios maldoms iš šios buveinės.
16 Juk aš išsirinkau ir pašvenčiau šiuos Namus, kad juose amžinai būtų mano vardas. Visada ten bus mano akys ir mano širdis!
17 O jeigu tu taip elgsiesi mano akivaizdoje, kaip elgėsi tavo tėvas Dovydas, ir, laikydamasis mano įstatų ir įsakų, darysi visa, ką esu tau įsakęs,
18 aš padarysiu tavo karališką sostą tvirtą, kaip esu padaręs Sandorą su tavo tėvu Dovydu, tardamas: ‘Nestigs tau niekada palikuonio, valdančio Izraelį’.
19 Bet jeigu nusigręšite ir paliksite mano įstatus ir įsakymus, kuriuos jums daviau, eisite ir tarnausite kitiems dievams, garbinsite juos,
20 išrausiu žmones iš krašto, kurį esu jiems davęs, ir šiuos Namus, kuriuos pašvenčiau savo vardui, išmesiu iš akių ir paversiu juos pajuokos patarle ir priežodžiu visose tautose.
21 O prie šių Namų, kadaise tokių didingų, kiekvienas praeivis baisėsis ir klaus: ‘Kodėl VIEŠPATS taip pasielgė su šiuo kraštu ir šiais Namais?’
22 Bus atsakyta: ‘Kadangi jie paliko VIEŠPATĮ, savo protėvių Dievą, kuris išvedė juos iš Egipto, ir prisirišo prie kitų dievų, juos garbindami ir jiems tarnaudami, jis atsiuntė jiems visas šias nelaimes’“.