4 Bet VIEŠPATS užleido šėlstantį vėją, jūroje kilo baisi audra, ir laivui grėsė pavojus sudužti.
5 Išgąstis apėmė jūreivius, ir kiekvienas šaukėsi savo dievo. Norėdami palengvinti laivą, jie išmetė į jūrą laive buvusį krovinį. Tuo tarpu Jona, nusileidęs į laivo triumą, gulėjo giliai įmigęs.
6 Kapitonas atėjo pas jį ir tarė: „Kas gi tau, miegaliau? Kelkis, šaukis savo Dievo! Gal tas Dievas pagalvos apie mus, ir mes nežūsime“.
7 Jūreiviai sakė vienas kitam: „Meskime burtus, kad sužinotume, kas kaltas dėl šios mus užklupusios nelaimės“. Jie metė burtus, ir burtas teko Jonai.
8 Tuomet jie tarė jam: „Pasakyk mums, kodėl mus užklupo ši nelaimė? Kuo tu užsiimi? Iš kur tu? Iš kokio krašto esi ir kokiai tautai priklausai?“ –
9 „Esu hebrajas, – atsakė jis, – garbinu VIEŠPATĮ, dangaus Dievą, kuris padarė jūrą ir sausumą“.
10 Tuomet jūreiviai dar labiau išsigando ir sakė: „Kaip tu išdrįsai taip pasielgti!“ Mat jūreiviai žinojo, kad jis bėga nuo VIEŠPATIES Artumo; apie tai jis buvo jiems pasisakęs.