1 Tai labai suerzino Joną. Jis buvo įširdęs.
2 Todėl meldėsi VIEŠPAČIUI ir sakė: „O VIEŠPATIE! Argi ne tai sakiau dar savo šalyje būdamas? Dėl to pirma ir į Taršišą bėgau, nes žinojau, kad tu esi maloningas ir gailestingas Dievas, kantrus ir kupinas ištikimos meilės, pasirengęs atleisti.
3 Tad, VIEŠPATIE, maldauju atimti man gyvybę, nes geriau man mirti, negu gyventi“.
4 O VIEŠPATS tarė jam: „Ar dera tau taip širsti?“
5 Tuomet Jona išėjo iš miesto, apsistojo jo rytinėje pusėje ir pasidarė pastogę. Atsisėdo jos pavėsyje ir laukė, kas toliau atsitiks miestui.