17 Mano gyvenimas neteko ramybės,aš užmiršau, kas yra laimė.
18 Tariau sau: „Praėjo mano garbė ir visa,ko tikėjausi iš VIEŠPATIES“.
19 ז Atminti savo skausmą ir klajones man –metėlė ir tulžis!
20 Aš apie tai nuolat galvoju,ir prislėgta mano dvasia.
21 Bet viltis sugrįžtaatsiminus,
22 ח kad ištikimoji VIEŠPATIES meilė niekada neišsenka,gailestingumo jam niekada nepristinga.
23 Kas rytą jie nauji;didelė tavo ištikimybė!