1 Su manimi kalbėjęsis angelas grįžo ir pažadino mane, kaip žmogus pažadinamas iš miego.
2 ‘Ką matai?’, – paklausė jis. Aš atsakiau: ‘Matau žvakidę, visą iš aukso, su dubeniu viršuje. Virš jos yra septyni žibintai ir septyni vamzdeliai tiems žibintams.
3 Greta jos yra du alyvmedžiai: vienas – dubens dešinėje, kitas – kairėje’.
4 Aš savo ruožtu paklausiau su manimi kalbėjusį angelą: ‘Kas tai, mano viešpatie?’
5 Kalbėjęsis su manimi angelas atsakė man: ‘Argi tu nežinai, kas tai?’ Atsakiau: ‘Ne, mano viešpatie’.
6 Jis tarė man:‘Štai VIEŠPATIES žodis Zerubabeliui.Ne galybe, ne jėga,bet mano Dvasia, –skelbia Galybių VIEŠPATS. –
7 Kas tu toks, didysis kalne?Tu pavirsi lyguma prieš Zerubabelį!Jis padės baigiamąjį akmenį į vietą,lydimas šauksmų: ‹Malonė! Malonė jam!›’
8 Be to, mane pasiekė VIEŠPATIES žodis:
9 ‘Zerubabelio rankos padėjo pamatus šiems Namams,jo rankos juos ir baigs’.Tuomet žinosite,kad Galybių VIEŠPATS atsiuntė mane pas jus.
10 Juk visi, niekinę menkos pradžios dieną,dabar džiaugsis ir regėskertinį akmenį Zerubabelio rankoje.[Paskui jis man atsakė:] ‘Tai septynios VIEŠPATIES akys, užmatančios visą žemę’.
11 – ‘O kas tie du alyvmedžiai: vienas – žvakidės dešinėje, o kitas – kairėje?’ – paklausiau.
12 Ir dar pridūriau: ‘Kas tos dvi alyvmedžių šakos, pilančios aliejų per anuos aukso vamzdelius?’
13 Jis tarė man: ‘Argi nežinai, kas tai?’ – ‘Ne, mano viešpatie’, – atsakiau.
14 Tuomet jis man paaiškino: ‘Tai du pateptieji, kurie tarnauja visos žemės Viešpačiui’.