1 Angelas, kuris kalbėjo su manimi, vėl sugrįžo ir žadino mane, kaip žmogus žadinamas iš miego.
2 Jis klausė: „Ką matai?“ Aš atsakiau: „Matau auksinę žvakidę, aliejaus indą jos viršuje ir septynias lempas su septyniais vamzdeliais.
3 Prie jos yra du alyvmedžiai: vienas aliejaus indo dešinėje, o kitas kairėje“.
4 Aš klausiau angelo, kuris kalbėjo su manimi: „Kas tai yra, mano viešpatie?“
5 Angelas atsakė: „Ar nežinai, kas tai yra?“ Aš atsakiau: „Ne, mano viešpatie“.
6 Jis tarė: „Tai yra Viešpaties žodis Zerubabeliui: ‘Ne galybe ir ne jėga, bet mano Dvasia, – sako kareivijų Viešpats’“.
7 Kas esi, didis kalne? Zerubabelio akivaizdoje tu pavirsi lyguma! Jis padės paskutinį akmenį, skambant džiaugsmo šūksniams: „Malonė, malonė jam“.
8 Viešpats kalbėjo man:
9 „Zerubabelio rankos padėjo pamatus šiems namams, ir jo rankos užbaigs juos. Tada žinosi, kad kareivijų Viešpats siuntė mane pas jus.
10 Kurie paniekino mažą pradžią, džiaugsis, matydami paskutinį akmenį Zerubabelio rankoje. Septynios lempos yra septynios Viešpaties akys, kurios viską stebi žemėje“.
11 Aš klausiau angelą: „Kas yra šitie du alyvmedžiai žvakidės dešinėje ir kairėje?“
12 Aš antrą kartą klausiau jį. „Kas yra tos dvi alyvmedžių šakelės prie auksinių vamzdelių, kuriais teka aliejus?“
13 Jis klausė manęs: „Ar nežinai, kas tai yra?“ Aš atsakiau: „Ne, mano viešpatie“.
14 Jis tarė: „Šie du yra pateptieji, kurie stovi prie visos žemės Viešpaties“.