24 „Žmogau, anų išgriautųjų vietų Izraelio žemėje gyventojai vis sako: ‘Abraomas buvo tik vienas, tačiau paveldėjo kraštą. O mūsų yra daug, tad tikrai kraštas duotas mums, kad jį paveldėtume’.
25 Todėl atsakyk jiems: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Jūs valgote mėsą su krauju, keliate akis į savo stabus ir praliejate kraują; nejau jūs paveldėsite kraštą?
26 Jūs pasitikite kalaviju, darote bjaurų nusikaltimą ir kiekvienas jūsų išniekina artimo žmoną; nejau dėl to jūs paveldėsite kraštą?’
27 Šitaip jiems kalbėsi: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Kaip aš gyvas, esantieji griuvėsiuose žus nuo kalavijo, esančius atvirame lauke atiduosiu žvėrims suryti, o esantieji tvirtovėse ir olose mirs maru.
28 Kraštą paversiu tuščiais tyrais, ateis galas jo išdidžiai galybei. Izraelio kalnai bus taip nuniokoti, kad nebus nė vieno, kas po juos vaikščiotų.
29 Tuomet jie žinos, kad aš esu VIEŠPATS, kai paversiu kraštą tuščiu ir dyku už visus bjaurius nusikaltimus, kuriuos jie padarė’.
30 Žinok, žmogau, tavo tautiečiai šnekasi apie tave pasieniais ir tarpduriuose. Jie sako vieni kitiems: ‘Eime pasiklausyti naujausio žodžio iš VIEŠPATIES’.