4 Jo sūnūs buvo pratę kelti vaišes vieni pas kitus iš eilės ir kviestis savo tris seseris valgyti ir gerti kartu su jais.
5 Pasibaigus vienam vaišių dienų ratui, Jobas susikviesdavo juos pas save ir pašventindavo, atsikėlęs anksti rytą ir atnašaudamas deginamąją auką už kiekvieną skyrium. Mat Jobas sakydavo sau: „Galbūt mano vaikai nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje“. Taip Jobas elgdavosi visuomet.
6 Tą dieną, kai dangiškosios būtybės suėjo tarnauti VIEŠPATIES akivaizdoje, su jais kartu atėjo ir šėtonas.
7 VIEŠPATS klausė šėtoną: „Kur buvai?“ „Klajojau po žemę, – atsakė VIEŠPAČIUI šėtonas, – ėjau joje sargybą“.
8 VIEŠPATS tarė šėtonui: „Ar atkreipei dėmesį į mano tarną Jobą? Kito tokio kaip jis nėra žemėje! Tai žmogus be priekaištų ir doras, dievobaimingas ir besišalinantis pikta“. –
9 „Argi veltui Jobas bijo Dievo, – atsakė šėtonas VIEŠPAČIUI. –
10 Argi neapjuosei iš visų pusių tvora jo paties, jo namų ir visko, ką tik jis turi? Tu palaiminai jo rankų darbą, ir jo galvijų padaugėjo žemėje.