1 Pagaliau Jobas pravėrė lūpas ir keikė tą dieną, kurią buvo gimęs.
2 Jis pertraukė tylą, tardamas:
3 „Tepranyksta diena, kurią gimiau,naktis, kuri tarė: ‘Pradėtas berniukas!’
4 O, ta diena! Tebūna ji tamsa!Tenesirūpina ja Dievas aukštybėse,teneišaušta jai šviesa!
5 Teaptemdo ją tamsa ir niūrus šešėlis,teapgaubia debesys,tegąsdina ją saulės užtemimas.
6 O, ta naktis! Tebūna ji niūri tamsa!Tenebūna ji įskaityta į metų dienas,tenepatenka nė į vieną mėnesį.
7 Taip! Ta naktis tebūna bevaisė,tenebūna girdėti joje jokio džiugaus balso.
8 Tekeikia ją keikiantys dieną irgebantys pažadinti Leviataną.
9 Teaptemsta aušros žvaigždė,tesiilgi ji šviesos, bet tenesulaukia;tenemato ji ryto spindulių dėl to,
10 kad nenorėjo uždaryti įsčių durų irpaslėpti vargą nuo mano akių.
11 Kodėl aš nemiriau gimdamas,kodėl išėjęs iš įsčių nežuvau?
12 Kam gi buvau pasisodintas ant keliųir duota man žįsti krūtį?
13 Gulėčiau dabar ramybėje;miegočiau ir ilsėčiausi
14 drauge su žemės karaliais ir patarėjais,statančiais sau kapavietes,
15 ar drauge su didžiūnais, turinčiais aukso,pripildžiusiais savo rūmus sidabro.
16 Kodėl gi nebuvau palaidotastarsi nelaikšis kūdikis,tarsi mažyliai, niekada nematę šviesos?
17 Ten, žemai, nedorėliai liaujasi siausti,ten pavargusieji ilsisi.
18 Ten belaisviai nesupančioti,jie nebegirdi engėjo balso.
19 Ten mažas ir didelis – lygūs,vergas laisvas nuo savo šeimininko.
20 Kodėl gi jis duoda šviesą nelaimingiesiems,o gyvybę – sielvartaujantiesiems?
21 Jie laukia mirties,bet ji neateina,jie ieško jos tarsi paslėpto lobyno;
22 jie labai džiūgaujair smagiai jaučiasi suradę kapą.
23 Kam gi duota šviesa vyrui,negalinčiam matyti kelio,Dievo iš visų pusių apsuptam?
24 Juk dejonė man tarsi duona,o aimanos liejasi man tarsi vanduo.
25 Ko tik bijau, tas mane pasiveja,ir ko tik vengiu, tai mane ištinka.
26 Neturiu nei ramybės, nei paliovos,nei atvangos, nes užgriuvo kančia“.