1 Tada Jobas toliau tęsė savo kalbą ir sakė:
2 „Prisiekiu Dievu, atėmusiu man teisę,Visagaliu, apkartinusiu man gyvenimą!
3 Kol dar turiu gyvastįir Dievo alsavimas mano šnervėse,
4 nekalbės mano lūpos netiesos,neištars mano burna melo.
5 Jokiu būdu nelaikysiu jūsų teisiais;kol mirsiu, neatsisakysiu savo nekaltumo.
6 Savo teisumą ginsiu ir to neatsisakysiu;mano širdis iki gyvos galvos neprikiš man nieko.
7 Teištinka mano priešą nedorėlio likimas,mano užpuoliką piktadario likimas!
8 Kokią viltį turi nedoras žmogus tą valandą,kai Dievas pareikalauja jo gyvasties?
9 Ar išgirs Dievas jo šauksmą,kai ištiks jį nelaimė?
10 Ar jis ras džiaugsmo Visagalyjeir visada šauksis Dievo?
11 Pamokysiu jus apie Dievo galybę,Visagalio užmojo neslėpsiu.
12 Štai visi jūs tai matėte,tad kodėl tauškiate niekus?!
13 Tokia nedoro žmogaus dalis pas Dievą,engėjų paveldas, gautas iš Visagalio:
14 nors jis turėtų daug sūnų, jie teks kalavijui,o jo palikuonys niekada neturės užtektinai duonos.
15 Pergyvenusius jo vaikus palaidos maras,o jų našlės neraudos dėl jų mirties.
16 Nors jis susikrautų sidabro kaip dulkių,pasirūpintų stirtą drabužių,
17 nors jis ir apsirūpintų, juos nešios teisusis,sidabrą dalys nekaltasis.
18 Namai, kuriuos jis stato, – kaip voratinklis,kaip vynuogyno sargo statytoji būdelė.
19 Jis atsigula su turtais paskutinį kartą,o kai atveria akis, jie jau dingę.
20 Siaubas ištinka jį kaip staigus potvynis;naktį jį nupučia vėtra.
21 Rytų vėjas pakelia jį ir nuneša toli,išplėšia jį iš buveinės.
22 Be pasigailėjimo puola,nors jis dar bando galvotrūkčiais gelbėtis.
23 Jam bėgant, iš paniekos staugia,nušvilpia jį iš savo buveinės.