1 Pagaliau Jobas pravėrė lūpas ir keikė tą dieną, kurią buvo gimęs.
2 Jis pertraukė tylą, tardamas:
3 „Tepranyksta diena, kurią gimiau,naktis, kuri tarė: ‘Pradėtas berniukas!’
4 O, ta diena! Tebūna ji tamsa!Tenesirūpina ja Dievas aukštybėse,teneišaušta jai šviesa!
5 Teaptemdo ją tamsa ir niūrus šešėlis,teapgaubia debesys,tegąsdina ją saulės užtemimas.
6 O, ta naktis! Tebūna ji niūri tamsa!Tenebūna ji įskaityta į metų dienas,tenepatenka nė į vieną mėnesį.