10 Į savo buveinę jis nebesugrįš,jo namai daugiau jo nebepažins.
11 Todėl negaliu leisti savo lūpoms tylėti;kalbėsiu dvasios skausme,skųsiuosi gyvasties kartėlyje.
12 Argi aš jūra ar jūros pabaisa,kad tu pastatei prie manęs sargybą?
13 Kai pagalvoju: ‘Mano lova mane paguos,mano guolis pasidalys su manimi skausmu’, –
14 tu gąsdini mane sapnaisir siaubą man keli regėjimais,
15 idant rinkčiausi pasmaugimą ir mirtįnegu šiuos griaučius.
16 Daugiau nebegaliu! Amžinai negyvensiu!Tad pasitrauk nuo manęs,nes mano dienos tik ūkanos.