1 Tada Nūno sūnus Jozuė išsiuntė iš Šitimų slaptomis du žvalgus, tardamas: „Eikite ir išžvalgykite kraštą, ypač Jerichą“. Atėję į Jerichą, jiedu nuėjo į namus paleistuvės, vardu Rahaba, ir ten apsinakvojo.
2 Jericho karaliui buvo pasakyta: „Žiūrėk, šiąnakt čia atėjo keletas izraelitų krašto žvalgyti!“
3 Tada Jericho karalius paliepė įsakyti Rahabai: „Išvaryk vyrus, atėjusius pas tave ir įžengusius į tavo namus, nes jie atėjo tik krašto išžvalgyti“.
4 Moteris buvo tuos du vyrus priėmusi ir paslėpusi. „Taip, – tarė ji, – tie vyrai užėjo pas mane, bet iš kur jie, aš nežinojau!
5 Temstant, atėjus laikui uždaryti vartus, tie vyrai išėjo. Kur jie nuėjo, nežinau. Skubėkite vytis, nes dar galite juos pasivyti!“
6 O ji buvo juos užvedusi ant stogo ir paslėpusi po linais, kuriuos buvo ten išklojusi.
7 Taigi karaliaus vyrai vijosi juos Jordano keliu Jordano brastų link. Vos jiems išėjus vytis, vartai buvo uždaryti.
8 Žvalgai dar nebuvo užmigę, kai ji užlipo pas juos ant stogo.
9 Ji sakė vyrams: „Žinau, kad VIEŠPATS yra šį kraštą jums atidavęs, nes dėl jūsų mus yra apėmęs išgąstis. Visi krašto gyventojai dėl jūsų dreba!
10 Žinoma, mes girdėjome, kaip VIEŠPATS nusekino Nendrių jūros vandenį, kai ėjote iš Egipto, ir ką jūs padarėte Užjordanėje tiems dviem amoritų karaliams – Sihonui ir Ogui, kuriuos visiškai sunaikinote.
11 Kai apie tai išgirdome, apmirė mūsų širdys. Dėl jūsų visi netekome žado, nes VIEŠPATS, jūsų Dievas, iš tikrųjų yra Dievas aukštai danguje ir čia, žemėje.
12 Tad prašyčiau prisiekti VIEŠPAČIU, kad maloniai elgsitės su mano tėvo namais, nes aš su jumis maloniai pasielgiau. Duokite man tikrą ženklą,
13 kad paliksite gyvus mano tėvą ir motiną, brolius ir seseris bei visus gimines ir išgelbėsite mūsų gyvastį nuo mirties“.
14 „Mūsų gyvybė už jūsų gyvybę! – atsakė jai vyrai. – Jei tu mūsų reikalo neišduosi, mes elgsimės su tavimi maloniai ir ištikimai, kai VIEŠPATS atiduos mums kraštą“.
15 Tada ji nuleido juos ant žemės virve pro langą, nes jos namai buvo prie išorinio miesto sienos mūro; ji gyveno pačiame sienos mūre.
16 Ji tarė jiems: „Eikite aukštumų link, kad kartais neužkluptų tie, kurie jus vejasi. Slapstykitės tenai trejetą dienų, kol sugrįš tie, kurie jus vejasi. Po to galėsite eiti savo keliu“.
17 O vyrai ją įspėjo: „Mes būsime atleisti nuo priesaikos, kuria mus prisaikdinai,
18 nebent, mums įsiveržus į kraštą, pririštum šią tamsiai raudonos spalvos virvelę prie lango, pro kurį mus nuleidai ant žemės, ir surinktum pas save į namus tėvą ir motiną, brolius ir visą tėvo šeimą.
19 O kas išeitų pro tavo namų duris į gatvę, jis pats bus atsakingas už savo mirtį; mes būsime nekalti. Bet jeigu ranka būtų pakelta prieš ką nors, esantį tavo namuose, mes būtume atsakingi už jo mirtį.
20 O jei išduotum mūsų reikalą, mes būtume laisvi nuo priesaikos, kuria mus prisaikdinai“.
21 – „Tebūna, kaip sakote!“ – atsakė ji ir atsisveikino su jais. Jiems nuėjus, ji pririšo prie lango tamsiai raudonos spalvos virvelę.
22 Jie nuėjo tiesiai į aukštumas ir ten išbuvo tris dienas, kol sugrįžo tie, kurie juos buvo vijęsi. O besivijusieji, išieškoję visą kelią, nerado jų.
23 Tada tie du vyrai vėl nusileido nuo aukštumų. Perėję upę, atėjo pas Nūno sūnų Jozuę ir papasakojo visa, kas jiems buvo nutikę.
24 Jozuei jie sakė: „Iš tikrųjų VIEŠPATS yra atidavęs visą kraštą į mūsų rankas. Be to, visi krašto gyventojai dreba iš baimės prieš mus“.