1 Kai ši žinia pasiekė karalius į vakarus nuo Jordano, aukštumų srityje, Šefeloje ir palei visą Didžiosios jūros krantą Libano link, hetitų, amoritų, kanaaniečių, perizų, hivų ir jebusiečių kraštą,
2 šie sudarė sąjungą kovoti su Jozue ir Izraeliu.
3 O Gibeono gyventojai, išgirdę, kaip Jozuė pasielgė su Jerichu ir Ajo miestu,
4 savo ruožtu ėmėsi suktybės. Jie leidosi į kelionę, persirengę pasiuntiniais: užkrovė savo asilams senus maišus ir senus, suplyšusius bei sulopytus vynmaišius,
5 apsiavė senais bei sulopytais sandalais ir apsirengė nudėvėtais drabužiais. O visa kelionei pasiimta duona buvo sudžiūvusi ir apipelijusi.
6 Atėję į Gilgalo stovyklą pas Jozuę, jie tarė jam ir izraelitams: „Iš tolimo krašto atėjome, siūlome jums sudaryti su mumis sandorą“.
7 Bet izraelitai atsakė hivams: „Gal jūs gyvenate tarp mūsų? Kaip mes galime sudaryti su jumis sandorą?“
8 Jozuei jie paaiškino: „Mes tavo tarnai“. O Jozuė klausė jų: „Kas jūs per vieni? Iš kur ateinate?“ –
9 „Tavo tarnai atėjo iš labai tolimo krašto, vedami VIEŠPATIES, tavo Dievo, garso, – atsakė jie, – nes apie jį mes daug girdėjome: visa, ką jis padarė Egipte,
10 ir visa, ką padarė dviem amoritų karaliams – Užjordanėje Hešbono karaliui Sihonui ir Aštarote Bašano karaliui Ogui.
11 Todėl mūsų seniūnai ir visi krašto gyventojai liepė mums: ‘Pasiimkite kelionei maisto, eikite jų pasitikti ir sakykite: ‹Esame jūsų tarnai. Būkite žmonės, sudarykite su mumis sandorą›’.
12 Duona, kurią pasiėmėme iš namų kaip maistą kelionei, buvo dar karšta, kai leidomės pas jus, o dabar ji jau sudžiūvusi ir apipelijusi.
13 Mūsų vynmaišiai buvo nauji, kai juos prisipylėme, o dabar jie jau suplyšę. Ir mūsų drabužiai bei sandalai nusidėvėjo per tokią ilgą kelionę“.
14 Vyrai patikėjo jų žodžiais apie maistą ir drabužius, bet VIEŠPATIES žodžio neatsiklausė.
15 Jozuė sudarė su jais taiką, laiduodamas jiems gyvastį sandora, kurią bendrijos vadai patvirtino priesaika.
16 Praėjus trim dienoms po sandoros, sudarytos su jais, izraelitai sužinojo, kad tai buvo jų kaimynai ir gyveno jų žemėje.
17 Tad izraelitai leidosi į kelionę ir trečią dieną pasiekė jų miestus. Gibeoniečių miestai buvo Gibeonas, Kefyra, Beerotai ir Kirjat Jearimai.
18 Bet izraelitai neužpuolė jų, nes bendrijos vadai buvo prisiekę VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu. Todėl visa bendrija pradėjo murmėti prieš vadus,
19 bet vadai bendrijai atsakė: „Prisiekėme jiems VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu, užtat užgauti jų negalime.
20 Bet štai ką su jais darysime: paliksime gyvus, kad nekiltų ant mūsų jokio pykčio dėl priesaikos, kuria prisiekėme“.
21 Vadai sakė izraelitams: „Telieka jie gyvi ir tetampa kertančiais malkas ir nešančiais vandenį visai bendrijai!“ Taigi taip dėl jų nusprendė vadai.
22 Jozuė pasišaukė juos ir taip kalbėjo: „Kodėl mus apgavote, sakydami: ‘Mes gyvename toli nuo jūsų’ – o iš tikrųjų gyvenate tarp mūsų?
23 Užtat būkite prakeikti! Visą laiką būsite vergai, malkų kirtėjai ir vandens nešėjai mano Dievo Namams“.
24 Jozuei jie atsakė: „Matai, tavo tarnai buvo girdėję, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, pažadėjo savo tarnui Mozei duoti jums visą kraštą ir dėl jūsų sunaikinti visus krašto gyventojus. Dėl jūsų mes ir buvome apimti didelės baimės dėl savo gyvasties, užtat taip ir padarėme.
25 Kaip matai, dabar esame tavo rankose. Kas gera ir teisu tavo akyse daryti su mumis, tai ir daryk!“
26 Taip jis su jais ir pasielgė. Išgelbėjo nuo izraelitų, neišžudė.
27 Bet tą dieną Jozuė padarė juos malkų kirtėjais ir vandens nešėjais bendrijai ir VIEŠPATIES aukurui toje vietoje, kurią VIEŠPATS išsirinktų. Taip jie ir liko ligi šios dienos.