1 Tada Jozuė pasišaukė Rubeno ir Gado giminių ir pusės Manaso giminės žmones
2 ir tarė jiems: „Jūs laikėtės visko, ką VIEŠPATIES tarnas Mozė jums įsakė, ir klausėte visko, ką aš jums įsakiau.
3 Jūs nepalikote savo giminių per tą ilgą laiką, bet ligi šios dienos ištikimai laikėtės VIEŠPATIES, savo Dievo, įsakymo.
4 Dabar, kai VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra suteikęs, kaip buvo pažadėjęs, ramybę jūsų giminėms, apsigręžkite ir eikite į savo palapines, į savo nuosavybės kraštą, kurį VIEŠPATIES tarnas Mozė davė jums Užjordanėje.
5 Tik labai stenkitės laikytis įsakymo ir Įstatymo, kurį VIEŠPATIES tarnas Mozė davė jums anapus Jordano: mylėti VIEŠPATĮ, savo Dievą, eiti visais jo keliais, laikytis jo įsakymų, nesitraukti nuo jo ir tarnauti jam visa savo širdimi ir visa savo siela“.
6 Tada Jozuė palaimino juos, atsisveikino, ir jie leidosi kelionėn į savo palapines.
7 (Mozė buvo davęs pusei Manaso giminės žemę Bašane, o kitai pusei – tarp kitų giminių žemę į vakarus nuo Jordano.)Be to, Jozuė, siųsdamas juos į palapines ir laimindamas,
8 sakė: „Grįžtate į palapines labai turtingi – su labai daug galvijų, sidabro, aukso, vario bei geležies ir daugybe drabužių. Dalykitės priešų grobiu su savo giminaičiais“.
9 Taigi Rubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės paliko izraelitus prie Šilojo Kanaano krašte ir keliavo į Gileado kraštą – savo nuosavybę, kurią buvo įsigiję VIEŠPATIES įsakymu, duotu per Mozę.
10 Rubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės, atėję į Jordano sritį Kanaano krašte, pastatė ten prie Jordano aukurą – į akis krintantį aukurą!
11 Žinia pasiekė izraelitus: „Žiūrėkite! Rubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės pastatė aukurą priešais Kanaano kraštą, Jordano srityje, anapus izraelitų“.
12 Kai Izraelio žmonės apie tai išgirdo, visa izraelitų bendrija susirinko į Šiloją eiti į karą su jais.
13 Bet pirma izraelitai pasiuntė Eleazaro sūnų Finehasą pas Rubeno ir Gado giminių žmones bei pusės Manaso giminės žmones Gileado krašte,
14 lydimą dešimties vadų, po vieną vadą iš kiekvienų Izraelio giminių protėvių namų. Kiekvienas jų buvo savo protėvių namų galva ir Izraelio karinių gretų vadas.
15 Atėję pas Rubeno ir Gado giminių žmones bei pusės Manaso giminės žmones, jie tarė jiems:
16 „Taip kalba visa VIEŠPATIES bendrija: ‘Ką reiškia ši išdavystė, kurią padarėte Izraelio Dievui? Šiandien atsimetėte nuo VIEŠPATIES ir pakėlėte prieš jį maištą, statydamiesi aukurą!
17 Nejau Peoro nuodėmė, atnešusi marą VIEŠPATIES bendrijai, toks mažas dalykas? Juk nuo jos mes ligi šios dienos dar nesame apsivalę,
18 o jūs norite atsimesti nuo VIEŠPATIES! Jūs maištaujate prieš VIEŠPATĮ šiandien, o rytoj jis supyks ant visos Izraelio bendrijos.
19 Tačiau jei kraštas, kuriame įsikūrėte, yra nešvarus, tai pereikite į kraštą, kuriame įsikūręs VIEŠPATS – ten, kur dabar stovi VIEŠPATIES Padangtė, ir kurkitės tarp mūsų. Bet prieš VIEŠPATĮ ar mus nemaištaukite, statydamiesi kitą aukurą vietoj VIEŠPATIES, mūsų Dievo, aukuro.
20 Zeracho sūnui Achanui nusikaltus sunaikinti skirtų daiktų įstatymui, argi visos Izraelio bendrijos neištiko pyktis? Juk ne vien Achanas žuvo dėl savo kaltės!’“
21 Tada Rubeno ir Gado giminių žmonės bei pusės Manaso giminės žmonės atsakė Izraelio karinių gretų galvoms:
22 „Dievas, VIEŠPATS Dievas! Dievas, VIEŠPATS Dievas! Jis žino, težino ir Izraelis! Jei tai būtų maištas ar išdavystė VIEŠPAČIUI, šią dieną nerodykite mums gailesčio!
23 Jei būtume statę aukurą atsimesti nuo VIEŠPATIES, jei būtume tai darę atnašauti ant jo deginamosioms aukoms ar javų atnašoms, ar bendravimo aukoms, tereikalauja pats VIEŠPATS ataskaitos!
24 Ne! Mes tai darėme tik apimti rūpesčio, kad ateityje jūsų vaikai nesakytų mūsų vaikams: ‘Ką jūs turite bendra su VIEŠPAČIU, Izraelio Dievu?
25 Juk VIEŠPATS tikrai padarė Jordaną riba tarp mūsų ir jūsų, o Rubeno ir Gado giminių žmonės! VIEŠPATYJE dalies jūs neturite!’ Vadinasi, jūsų vaikai užkirstų kelią mūsų vaikams garbinti VIEŠPATĮ.
26 Todėl mes nutarėme parūpinti sau liudijimą, statydami aukurą – ne deginamosioms aukoms ar atnašoms,
27 bet liudyti mums ir jums, ir būsimoms kartoms, kad turime teisę tarnauti VIEŠPAČIUI jo Artume savo deginamosiomis aukomis, atnašomis bei bendravimo aukomis, idant jūsų vaikai niekada nesakytų mūsų vaikams: ‘VIEŠPATYJE dalies jūs neturite!’
28 Manėme, jei kas ateityje taip kalbėtų mums ar mūsų palikuonims, galėsią atsakyti: ‘Pasižiūrėkite į šį VIEŠPATIES aukuro pavyzdį, mūsų protėvių padarytą ne deginamosioms aukoms ir ne atnašoms, bet liudyti mums ir jums’.
29 Tebūna tolima mums mintis kelti maištą prieš VIEŠPATĮ ar šią dieną atsimesti nuo VIEŠPATIES ir statyti kitą aukurą deginamosioms aukoms, javų atnašoms ir aukoms atskirai nuo VIEŠPATIES, mūsų Dievo aukuro, stovinčio priešais jo Padangtę!“
30 Kunigas Finehasas ir bendrijos vadai – Izraelio karinių gretų galvos, buvę su juo, išklausę Rubeno, Gado ir Manaso giminių paaiškinimą, buvo patenkinti.
31 Eleazaro sūnus Finehasas tarė Rubeno, Gado ir Manaso žmonėms: „Šiandien mes pažinome, kad VIEŠPATS yra tarp mūsų, nes jūs nesate nusikaltę neištikimybe VIEŠPAČIUI. Iš tiesų jūs išgelbėjote izraelitus nuo VIEŠPATIES bausmės“.
32 Tada Eleazaro sūnus kunigas Finehasas ir vadai sugrįžo nuo Rubeno ir Gado žmonių, gyvenančių Gileado krašte, pas izraelitus į Kanaano kraštą ir parnešė jiems žinią apie reikalą.
33 Izraelitai buvo patenkinti, jie šlovino Dievą ir daugiau nebesirengė eiti prieš juos į karą naikinti krašto, kuriame buvo įsikūrę Rubeno ir Gado žmonės.
34 Rubeno ir Gado žmonės pavadino aukurą Liudijimu. Jie sakė: „Juk tai mums liudijimas, kad VIEŠPATS yra Dievas“.