28 Manėme, jei kas ateityje taip kalbėtų mums ar mūsų palikuonims, galėsią atsakyti: ‘Pasižiūrėkite į šį VIEŠPATIES aukuro pavyzdį, mūsų protėvių padarytą ne deginamosioms aukoms ir ne atnašoms, bet liudyti mums ir jums’.
29 Tebūna tolima mums mintis kelti maištą prieš VIEŠPATĮ ar šią dieną atsimesti nuo VIEŠPATIES ir statyti kitą aukurą deginamosioms aukoms, javų atnašoms ir aukoms atskirai nuo VIEŠPATIES, mūsų Dievo aukuro, stovinčio priešais jo Padangtę!“
30 Kunigas Finehasas ir bendrijos vadai – Izraelio karinių gretų galvos, buvę su juo, išklausę Rubeno, Gado ir Manaso giminių paaiškinimą, buvo patenkinti.
31 Eleazaro sūnus Finehasas tarė Rubeno, Gado ir Manaso žmonėms: „Šiandien mes pažinome, kad VIEŠPATS yra tarp mūsų, nes jūs nesate nusikaltę neištikimybe VIEŠPAČIUI. Iš tiesų jūs išgelbėjote izraelitus nuo VIEŠPATIES bausmės“.
32 Tada Eleazaro sūnus kunigas Finehasas ir vadai sugrįžo nuo Rubeno ir Gado žmonių, gyvenančių Gileado krašte, pas izraelitus į Kanaano kraštą ir parnešė jiems žinią apie reikalą.
33 Izraelitai buvo patenkinti, jie šlovino Dievą ir daugiau nebesirengė eiti prieš juos į karą naikinti krašto, kuriame buvo įsikūrę Rubeno ir Gado žmonės.
34 Rubeno ir Gado žmonės pavadino aukurą Liudijimu. Jie sakė: „Juk tai mums liudijimas, kad VIEŠPATS yra Dievas“.