1 Aš Šarono gėlė, slėnių lelija.
2 [Jis:] Kaip lelija tarp erškėčių,mano mylimoji tarp merginų!
3 [Ji:] Kaip obelis tarp miško medžių,mano mylimasis tarp vaikinų!Smagu sėdėti jo paūksmėje,o jo vaisiai man saldūs.
4 Mane jis įvedė į pokylio menę,ir jo ženklas viršum manęs buvo meilė.
5 Stiprink mane razinų tešlainiu,atgaivink mane obuoliais,nes aš sergu meile.
6 Jo kairioji ranka buvo man po galva,o dešiniąja jis mane apkabino!
7 Prisaikdinu jus, Jeruzalės dukterys,gazelėmis ar stirnaitėmis:nebudinkite ir nežadinkite meilės,kol ji pati neprabus!
8 Klausykis! Mano mylimasis!Štai jis ateina,šokinėdamas per kalnus,sparčiai bėgdamas per kalvas.
9 Mano mylimasis panašus į gazelęar jauną briedį.Štai jis stovi už mūsų sienos,žvelgia į vidų pro langus,bando įžiūrėti pro pinučius.
10 Mylimasis mane kalbina! Jis taria man:„Kelkis, mano meile, mano gražioji,eikš!
11 Juk žiema jau pasibaigė,lietūs praėjo ir nuščiuvo.
12 Gėlės pražydo žemėje,atėjo metas vynmedžius genėti,ir purplelis jau burkuoja mūsų šalyje.
13 Figmedis nokina žalius vaisius,ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais.Kelkis, mano meile, mano gražioji,eikš!
14 O mano balande uolų plyšyje,uolos prieglobstyje,leisk man pamatyti tavo veidąir išgirsti tavo balsą,nes tavo balsas toks mielasir tavo veidas gražus“.
15 Sugaudykit mums lapes,tas laputes,kenkiančias vynuogynams.Juk mūsų vynuogynai žydi!
16 Manasis mylimasis – mano, o aš – jo;jo ganykla – tarp lelijų.
17 Kol atvėsus diena ir pabėgę šešėliai,klajok, mano mylimasis,kaip gazelė ar jaunas briedisant Betero kalnų.