1 Ėriukų siųskite krašto valdovuiiš Selos dykumoje į Siono dukters kalną.
2 Moabo dukterys būriuojasi prie Arnono brastųkaip išbaidyti paukščiai,kaip jaunikliai, išmesti iš lizdo:
3 „Duoki patarimą, užjauski!Tebūna tavo šešėlis jiems it vėsi naktisvidurdienio karštyje;duoki pastogę benamiams,neišduok pabėgėlių.
4 Tegyvena Moabo benamiai pas tave,būk jiems prieglobstis nuo grobiko“.Kai pasibaigs siautėjimas,liausis plėšikavimas,ir niokotojai pasitrauks iš krašto,
5 sostas bus saugus dėl ištikimos meilėsDovydo palapinėje.Jame sėdės ištikimas teisėjas,siekiantis teisingumoir stropiai vykdantis teisumą.
6 Girdėjome apie Moabo išdidumą –be saiko buvo išdidus, –apie jo išpuikusį, pasipūtusį įžūlumą.Tai tik tušti plepalai!
7 Terauda Moabo žmonės Moabo,terauda visas kraštas!Kir Hareseto razinų plokštainių jie liūdi, širdgėlos apimti.
8 Hešbono atšlaičių vynuogynaiir Sibmos vijokliniai vynmedžiai sunaikinti,nors jų raudonos kekės kadaiseir nugirdė tautų viešpačius,nors kadaise jie raizgėsiiki pat Jazero ir driekėsi per dykumą,nors kadaise jų šakos plėtojosiir tiesėsi anapus jūros.
9 Todėl verkiu Sibmos vynmedžių,lygiai kaip verkiu Jazero.Laistau tave ašaromis, o Hešbone ir Eleale,nes tavo vasaros vaisius ir pjūtįužgožė kovos šūksniai.
10 Iš sodųprapuolė džiaugsmas ir linksmybė,vynuogynuosenebėra dainų ir džiugaus klegesio,vyno spaudyklosenėra kam traiškyti kekių;nutilo vynuogių rinkėjų garsai.
11 Todėl dėl Moabomano širdis rauda tarsi lyra,aš dejuoju dėl Kir Hereso.
12 Pavargę savo aukštumų alkuose, Moabo žmonės eis melstis į savo šventyklą. Bet iš to nebus jiems jokios naudos.
13 Tai žodis, kurį anksčiau buvo ištaręs VIEŠPATS apie Moabą.
14 Dabar VIEŠPATS sako: „Po trejų metų – samdinio metų – Moabo didybė bus pažeminta. Nors jis ir turi daug gyventojų, liks tik likutis, mažutis ir silpnas“.